Šv. APAŠTALO JOKŪBO BAŽNYČIA

Istorija

Žiežmarių bažnyčios archyve esančiuose bažnyčios vizitacijos aktuose rašoma, kad bažnyčia pradėta statyti 1502 m. Žiežmarių seniūno Dolengos Laskovskio lėšomis. Kitais duomenimis, Šv. Jokūbo bažnyčia įsteigta 1508 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo potvarkiu.

1530 m. Mikalojus Ivaškevičius, Semeliškių seniūnas, su žmona Ona įsteigė altariją, 1531 m. paskirdami jai turto iš Strėvininkų dvaro. Vladislovas Kierdėjus šalia bažnyčios pastatė špitolę ir skyrė lėšų vargšams išlaikyti.

Apie 1620 m. bažnyčia buvo atitekusi protestantams. Rusų invazijos metu (1654-1655) bažnyčia sunaikinta, bet 1672 m. Žiežmarių seniūno J. Piaseckio rūpesčiu atstatyta.

1719 m. Kazimieras Pociejus įsteigė antrą altariją. 1744 m. Mykolo Pociejaus lėšomis senojoje vietoje pastatyta nauja bažnyčia. Bažnyčia konsekruota 1852 m. Vilniaus vyskupo A. Žilinskio. Bažnyčia buvo pušinių rąstų, iš išorės apkalta lentomis, su dviem bokštais ir 5 altoriais. Tais pačiais metais pastatyta ir nauja klebonija.

1875 m. Vilniaus gubernatorius leido Žiežmarių dvaro savininkui Benediktui Tiškevičiui savo lėšomis pastatyti naują varpinę vietoj apgriuvusios senosios. 1886-1888 m. vietoj plytinių grindų bažnyčioje sudėtos medinės. 1890 m. vizitacijos akte minimi šie šalia bažnyčios stovėję pastatai: klebonija, prieš kurią – naujas tarnų namas, svirnas, ledainė, arklidės ir karietinė po vienu stogu (pastatyti 1886 m. klebono E. Jelenskio).

1882 m. pastatyti kluonas, tvartas, klojimas, o 1885 m. – dar vienas tvartas. 1895 m. Vilniaus generalgubernatorius klebonui E. Jelenskiui leido perstatyti bažnyčią ir ją padidinti. Ji ne tik praplėsta, bet ir įtaisyti du nauji altoriai. Bažnyčia turėjo tris varpus. Vienas iš jų nulietas 1680 m., kitas (didysis) – 1737 metais.

1908 m. sausio 29 d. Žiežmarių klebonas kunigas J. Augūnas dvasinės vyresnybės prašė leisti statyti miestelyje naują, mūrinę bažnyčią, nes senosios remontas dėl jos blogos būklės yra neįmanomas. Ją buvo manoma pastatyti iš parapijiečių aukų, kurios pradėtos rinkti nuo 1909 metų. 1913 m. sausio 7 d. Vilniaus gubernatorius leido statyti naują bažnyčią. 1914 m. senoji bažnyčia nugriauta, „tinkama medžiaga statybai, sugriautosios bažnyčios, paskirta statymui naujos klebonijos, o likusioji medžiaga sunaudota išdegimui kalkių naujos bažnyčios. Pamaldoms laikyti laikinai buvo paruošta varpinyčia, prie kurios buvo pristatytas trisienis, o iš antrosios pusės pristatyta sen. bažnyčios zakristija“ (iš 1926 m. rašyto bažnyčios inventoriaus).
1914 m. senosios bažnyčios vietoje išlieti pamatai, pastatytas 1 m aukščio akmeninis cokolis ir 2 m aukščio sienos. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, statybos darbai sustojo.

1922 m., klebonaujant kun. Juozapui Balčiūnui, vėl atnaujinta statyba. Neišmūrijus bokštų, neįrengus vidaus, 1924 m. gruodžio 22 d. bažnyčia buvo pašventinta. Varpai tebebuvo senojoje, medinėje varpinėje.

1929 m. pastatytas vienas bažnyčios bokštas; antro pastatyti nebespėta.

1896-1898 m. bažnyčios vikaru buvo kunigas garbės kanauninkas Kazimieras Daukša. Jis iškart po įšventinimo į kunigus (1896) paskirtas į Žiežmarius. Pasižymėjo kaip lietuvybės skleidėjas. Pirmasis Žiežmarių bažnyčioje pradėjo laikyti lietuviškas pamaldas. Jo pradėtą lietuvybės skleidimo darbą XX a. pradžioje tęsė vikaras kunigas Stanislovas Šlamas. Žiežmariuose kurį laiką gyveno tautosakos rinkėjas ir skelbėjas kunigas Juozapas Čaplikas. Baigęs Vilniaus dvasinę seminariją, jis buvo paskirtas kunigauti į Žiežmarius. J. Čaplikas 1899 m. J. Šimtakojo slapyvardžiu išleido Merkinės apylinkėse ir kitose vietose surinktų dainų rinkinį „Trakiečių dzūkų dainos“.

RODYTI DAUGIAU RODYTI MAŽIAU
Scroll to Top